PRIEMONĖS SVEIKO DIRVOŽEMIO PALAIKYMUI

​

Sveikas dirvožemis – tai dirvožemis, kuriame gausu organikos, kurio struktūra porėta, taip pat pasižymintis dideliu biologiniu aktyvumu ir gerai išlaikantis vandenį – šios dirvožemio savybės įgalina gauti geresnį derlių. Tačiau dirvožemio erozija ir degradacija yra problema bei nemažas iššūkis daugelyje Europos ūkių. Jei viršutinis, derlingas dirvožemio sluoksnis yra pažeistas, labai padidėja rizika, kad maisto medžiagos nutekės į aplinką ir pateks į aplinkinius vandens telkinius.

​

• Dirbamuose laukuose ištisus metus palaikoma augalinė danga. Intensyviausiai erozija dirbamuose laukuose vyksta ten, kur laukai paliekami pliki ilgam laikui.  Palaikant augalinę dangą visus metus ne tik silpnėja erozija, bet ir gerėja dirvožemio struktūra, didėja humuso kiekis bei dirvos mikrobiologinis aktyvumas, mažėja azoto bei fosforo išsiplovimas į aplinką,

• Tinkamos dirvožemio struktūros palaikymas. Dirvožemio suspaudimas neigiamai veikia dirvožemio pralaidumą, deguonies talpą ir vandens sulaikymą. Šios sąlygos pablogina šaknų vystymąsi ir dirvožemio biologinį aktyvumą, taigi, sumažina derlių. Siekiant palaikyti tinkamą dirvožemio struktūrą yra vykdoma sėjomaina, naudojama lengvesnė žemės ūkio technika.

• Tarpinių pasėlių auginimas ir ražienos per žiemą. Šios priemonės padeda padidinti organinių medžiagų kiekį dirvožemyje, sumažinti perteklinio azoto bei fosforo nutekėjimą ir tokiu būdu pagerina sąlygas kitų metų pasėliui.

• Dirvožemio papildymas organinėmis medžiagomis. Tai gali būti daroma auginant jau minėtus tarpinius pasėlius, ypač azotą fiksuojančius ankštinius augalus, arba tręšiant galvijų mėšlu ar kompostu.

• Apsauginių juostos iš augalų palaikymas. Daugiametės augalijos buferinės zonos palei griovius, upes, ežerus padeda sumažinti eroziją bei nepageidaujamų maistinių medžiagų ir augalų apsaugos priemonių patekimą į vandens telkinius. Tai ypač naudinga laukuose, kurie dėl savo geografinės padėties ar kitų savybių yra linkę į eroziją ar potvynius. Augmenijos palaikymas pakrančių zonose taip pat pagerina sąlygas biologinei įvairovei.

 

 

PRIEMONĖS TVARIAM VANDENS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMUI

​

Vandens perteklius žemės ūkio plotuose didina maistinių medžiagų nutekėjimo į aplinką riziką, o vandens trūkumas gali turėti pražūtingą poveikį derliui. Vandens išteklius ir jo apytaką reguliuojančios priemonės gali padėti sulaikyti perteklinį vandenį (pvz. potvynių metu) ir maistines medžiagas. Šios priemonės taip pat padeda prisitaikyti prie kintančio klimato, nes mažina svyravimus tarp drėgnų ir sausų periodų.

​

• Dirbtinių šlapynių kūrimas. Dirbtinėse šlapynėse esanti biomasė kaupia maisto medžiagas ir tokiu būdu mažina perteklinių maisto medžiagų (pvz. azoto) nutekėjimą į aplinką. Kad šis procesas būtų efektyvus, dirbtinės šlapynės turi būti pakankamo dydžio ir tinkamai prižiūrimos, ypač svarbu periodiškai pašalinti susikaupusią biomasę. Dirbtinės šlapynės taip pat padeda išvengti potvynių kaupdamos perteklinį vandenį bei yra ypač svarbios biologinės įvairovės apsaugai, pvz. jose gali perėti paukščiai.

• Atsakingas vandens išteklių valdymas. Atsakingas vandens išteklių valdymas padeda užtikrinti gerą derlių, maistinių medžiagų balansą dirvožemyje ir vandens telkinių apsaugą. Tam naudojamos tokios priemonės kaip kontroliuojamas požeminis drenažas, dirbtinės šlapynės, sedimentacinių tvenkinių įrengimas, natūralių upelių vagų palaikymas ir kritulių vandens kaupimas laistymui.

 

 

PRIEMONĖS TVARIAI MAISTO MEDŽIAGŲ APYKAITAI 

​

Reikalingo trąšų kiekio ir tręšimo laiko stebėjimas yra labai svarbus norint sumažinti maistinių medžiagų nuostolius ir pagerinti trąšų naudojimo efektyvumą.

​

• Subalansuotas tręšimas. Tai yra kelias į gerą augalų augimą bei efektyvų ūkio išteklių naudojimą. Efektyviausia vykdyti tręšimą pagal atliktus dirvožemio tyrimus ir atsižvelgiant į augalų poreikius. Maistingųjų medžiagų balanso dirvožemyje apskaičiavimas gali padėti ūkininkams įvertinti maistinių medžiagų vartojimo efektyvumą augalų augimo sezonu. Per keletą metų tokie duomenys suteikia vertingą duomenų apie tręšimo planą.

• Tręšimas tinkamu metu. Tręšimas netinkamu metu ar netinkamomis sąlygomis stipriai padidina maisto medžiagų nutekėjimą. Tręšti mėšlu geriausia pavasarį, kai pasėliai intensyviai sunaudoja dirvožemyje esančias maisto medžiagas. Tręšiant mėšlu svarbu nepamiršti ir saugaus jo sandėliavimo.

• Atsakingas mėšlo paskleidimas laukuose.  Tręšiant mėšlu, kyla pavojus, kad vanduo ir oras bus užterštas pertekliniu azotu ir fosforu. Šios medžiagos prisideda prie vandens telkinių eutrofikacijos, rūgštėjimo, taip pat gali turėti neigiamos įtakos žmonių sveikatai. Riziką galima sumažinti naudojant mėšlo įterpimo, įpurškimo ar srutų rūgštinimo metodus. Šie metodai stipriai sumažina maistinių medžiagų išplovimo į paviršinius vandenis riziką.

• Mėšlo naudojimas augalininkystėje. Mėšlas arba mėšlo pagrindu pagamintos trąšos augalininkystės ūkiuose gali pakeisti mineralines trąšas.

• Tikslusis ūkininkavimas. Tręšiant visą lauką vienodai, viena jo dalis gali gauti per daug trąšų, o kita – per mažai. Atsižvelgiant į konkrečias sąlygas skirtingose lauko vietose, tręšimas gali būti subalansuotas konkrečiai lauko daliai. Tikslusis ūkininkavimas ir specializuotas trąšų naudojimas ne tik sumažina sunaudojamų trąšų kiekį ir pertręšimo riziką, bet ir sumažina neigiamą poveikį aplinkai.